EMDR terapija: kas tai, kaip ji veikia ir kodėl ji padeda žmonėms gyti

EMDR terapija – tai vienas moderniausių ir šiuolaikinėje psichoterapijoje plačiai taikomų metodų, skirtų padėti žmonėms įveikti trauminę patirtį, emocinius sukrėtimus ir giliai įsišaknijusius psichologinius sunkumus. Nors pats pavadinimas – akių judesių desensibilizacija ir perdirbimas – gali skambėti techniškai ir sudėtingai, iš tiesų EMDR terapijos idėja yra labai žmogiška ir logiška: padėti smegenims užbaigti tai, ko jos negalėjo padaryti tada, kai žmogus patyrė stiprų stresą ar traumą.

Daugelis žmonių yra patyrę, kad tam tikri prisiminimai ar situacijos tarsi „nepraeina“. Nors racionaliai suprantame, kad įvykis jau seniai baigėsi, kūnas ir emocijos reaguoja taip, lyg viskas vyktų dabar. Užtenka tam tikro garso, kvapo, žvilgsnio ar situacijos, ir staiga apima nerimas, įtampa, gėda ar bejėgiškumo jausmas. Tokiose akimirkose žmogus dažnai jaučiasi sutrikęs, nes nebesupranta, kodėl taip stipriai reaguoja. EMDR terapija būtent ir yra skirta tokioms situacijoms – kai protas žino viena, o emocijos ir kūnas elgiasi visai kitaip.

Norint suprasti, kodėl EMDR terapija veikia, pirmiausia svarbu suprasti, kaip smegenys apdoroja patirtis. Įprastomis sąlygomis kasdieniai įvykiai yra „perdirbami“ natūraliai: jie tampa prisiminimais, iš kurių galime pasimokyti, bet kurie mūsų nebeužvaldo emociškai. Tačiau kai žmogus patiria labai stiprų stresą, pavojų, išgąstį ar bejėgiškumą, smegenų informacijos apdorojimo sistema gali sutrikti. Tokiu atveju patirtis tarsi užstringa nebaigta, o kartu su ja – ir emocijos, kūno pojūčiai bei neigiami įsitikinimai apie save.

Tokie „užstrigę“ prisiminimai gali būti labai įvairūs. Kartais tai aiškiai atpažįstamos traumos, tokios kaip avarija, smurtas, netikėta netektis ar sunki liga. Kitais atvejais tai gali būti iš pažiūros „nedidelės“, bet pasikartojančios patirtys – pavyzdžiui, nuolatinė kritika vaikystėje, emocinis atstūmimas, patyčios mokykloje ar nesaugūs santykiai. Nors šios patirtys nebūtinai buvo vienkartinės ar labai dramatiškos, jos gali palikti gilius pėdsakus žmogaus savivertėje ir santykiuose su pasauliu.

EMDR terapija remiasi prielaida, kad žmogaus psichika turi natūralų gebėjimą gyti, tačiau kartais tam reikia tam tikros pagalbos. Terapijos metu naudojama dvipusė stimuliacija – dažniausiai akių judesiai iš kairės į dešinę, kartais švelnus ritmiškas bakstelėjimas ar garsai. Ši stimuliacija padeda aktyvuoti abu smegenų pusrutulius ir sukuria sąlygas užstrigusiai informacijai būti perdirbtai. Procesas primena tai, kas vyksta miego metu, ypač REM fazėje, kai smegenys natūraliai apdoroja emocinę patirtį.

Svarbu pabrėžti, kad EMDR terapijoje žmogus nėra verčiamas detaliai ir išsamiai pasakoti traumos istorijos. Daugeliui tai tampa dideliu palengvėjimu, nes kai kurios patirtys yra per skausmingos, per gėdingos ar per sudėtingos apibūdinti žodžiais. EMDR metu didžiausias darbas vyksta viduje – per pojūčius, vaizdus, emocijas ir spontaniškai kylančias mintis. Terapeutas čia veikia kaip saugus vedlys, padedantis palaikyti procesą, bet ne interpretuojantis ar vertinantis kliento patirtį.

Kai EMDR terapijos metu žmogus sutelkia dėmesį į konkretų prisiminimą ar jo fragmentą, kartu vykstant dvipusei stimuliacijai, smegenys pradeda jungti šią patirtį su nauja informacija. Dažnai spontaniškai kyla nauji vaizdai, prisiminimai, emociniai suvokimai. Tai nėra sąmoningas analizavimas, greičiau natūralus psichikos judėjimas link sprendimo. Palaipsniui emocinis krūvis, susijęs su prisiminimu, ima mažėti, o kartu keičiasi ir žmogaus požiūris į save.

Pavyzdžiui, žmogus, kuris ilgą laiką nešiojosi vidinį įsitikinimą „aš esu bevertis“, po EMDR terapijos gali pradėti jausti, kad šis įsitikinimas nebeatrodo toks tikras. Jis gali suprasti, jog tai buvo reakcija į tam tikras patirtis, o ne objektyvi tiesa apie jį patį. Tokie pokyčiai dažnai vyksta ne per loginį įtikinėjimą, bet per gilų emocinį patyrimą, kuris palieka ilgalaikį poveikį.

Vienas iš EMDR terapijos privalumų yra tai, kad ji veikia ne tik emocijas, bet ir kūną. Daugelis žmonių, patyrusių traumą, gyvena nuolatinėje įtampoje, net to nesuvokdami. Jų nervų sistema yra tarsi nuolat pasiruošusi pavojui. EMDR terapijos metu, kai trauminė informacija perdirbama, kūnas palaipsniui atsipalaiduoja. Žmonės pastebi, kad jiems lengviau kvėpuoti, pagerėja miegas, sumažėja raumenų įtampa, dingsta nuolatinis vidinis nerimas.

EMDR terapija gali būti naudinga labai įvairiems žmonėms. Nors dažniausiai ji siejama su potrauminio streso sutrikimu, iš tiesų šis metodas taikomas ir nerimo sutrikimams, panikos atakoms, fobijoms, depresijai, žemai savivertei, santykių sunkumams bei sudėtingoms emocinėms būsenoms. Ji ypač tinka tiems žmonėms, kurie jau bandė kalbėjimo terapiją, bet jaučia, kad vien supratimo nepakanka – emocijos vis tiek išlieka stiprios.

Svarbu paminėti, kad EMDR terapija nėra stebuklingas ar momentinis sprendimas. Nors kai kurie žmonės patiria labai greitus pokyčius, kitiems reikia daugiau laiko, ypač jei gyvenime buvo daug trauminių patirčių. Terapijos procesas visada pritaikomas individualiai, atsižvelgiant į žmogaus resursus, dabartinę situaciją ir saugumo jausmą. Prieš pradedant gilų darbą, terapeutas skiria laiko pasiruošimui, moko nusiraminimo ir savireguliacijos būdų, kad klientas jaustųsi stabilus ir saugus.

Terapijos metu kartais gali kilti stiprių emocijų arba prisiminimų ir tarp sesijų. Tai nereiškia, kad kažkas vyksta neteisingai – dažniausiai tai ženklas, kad smegenys toliau dirba ir perdirba informaciją. Dėl šios priežasties labai svarbu turėti palaikantį terapeutą ir pakankamai erdvės poilsiui bei savipriežiūrai.

Kalbant apie saugumą, EMDR terapija yra plačiai tyrinėta ir pripažinta kaip efektyvus bei saugus metodas, jei ją taiko tinkamai apmokytas specialistas. Kaip ir bet kuri gili terapija, ji reikalauja atsakomybės ir profesionalumo, tačiau tinkamomis sąlygomis ji gali tapti labai stipriu gijimo įrankiu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad EMDR terapija padeda žmonėms išsilaisvinti iš praeities patirčių, kurios iki šiol darė įtaką jų dabartiniam gyvenimui. Ji leidžia prisiminimams likti praeityje, o ne nuolat sugrįžti per nerimą, baimes ar savikritiką. Žmonės, praėję šią terapiją, dažnai sako, kad jie ne pamiršo, kas įvyko, bet tai nebevaldo jų gyvenimo. Atsiranda daugiau vidinės laisvės, ramybės ir galimybės kurti gyvenimą remiantis dabartimi, o ne senais skausmais.