Smalsumas gali nuginkluoti mūsų vidinį kritiką
Dažniausias pokalbis mūsų gyvenime yra dialogas su savimi, su savo vidiniu kritiku.
Vienu atveju mes jo bijome. Mums nepatinka kaip mes jaučiamės kai save kritikuojame, plakame save, pasineriame į savigraužą ir pan. Kitu atveju, mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be jo, tarsi priklausome nuo jo. Tokiu atveju dažnai sau sakome, kaip pavyzdžiui, “jei aš kažko nepadarysiu, tai man nepasiseks, aš blogai atrodysiu” ar pan.
Daugialyje situacijų mes tarsi pradedame galinėtis su savo vidiniu kritiku ir pasijaučiame žymiai silpnesni ir nugalėti. Patiriame beviltiškumą ir liūdesį. Dažnai padarome klaidingą išvadą: “Toks/tokia aš esu ir nieko čia nepakeisi”.
O kas nutiktų, jeigu pasitelktumėme savo smalsumą? Jeigu ramiai ir geranoriškai patyrinėtumėme? Pabandyktume šiltai ir nuoširdžiai pasiklausti:
- kada ir dėl ko tu atsiradai mano gyvenime?
- ką tu stengiesi dėl manęs padaryti?
- kas atsitiktų, jeigu tu nebedarytum savo darbo?
Tai gali būti visiškai kitokia patirtis, nei mes esame įpratę. Ji gali mums duoti naują požiūrį ir supratimą, kad vidinis kritikas tik bando mus apsaugoti. Jis tai daro nuo tada, kai mes buvome maži. Niekas kolkas jam nepadėkojo už jo sunkų darbą ir nepriminė, kad mes jau esame suaugę ir galime patys savimi pasirūpinti, save apsaugoti.
